Ketvirtadienį Nidoje startuosiančioj ir iki savaitės pabaigos vyksiančioje tarptautinėje „Baltic Sea Trophy“ regatoje prie starto linijos stos ir Lietuvos olimpiečio, „The Ocean Race“ buriuotojo, „SSL Team Lithuania“ komandos kapitono Roko Milevičiaus vaikai – Mila ir Markas Milevičiai. Kaip jauniesiems Milevičiukams sekasi jaukintis buriavimą ir stichiją, kaip kartais atšiauriomis virstančios buriavimo sąlygos ugdo vaikų asmenybes bei kodėl jaunieji buriuotojai vadinami „Optimistais“ – kalbamės su R. Milevičiumi.

Rokai, pasidalink, kada ir kaip tavo vaikai pradėjo buriuoti? Kelintos varžybos jiems bus „Baltic Sea Trophy“?

Mano vaikai pradėjo buriuoti prieš porą metų, pernai startavo savo pirmosiose varžybose, tad kol kas jie dar tik buriavimo „pradinukai“. Esu laimingas, nes mano tėtis dirba treneriu Kauno „Bangpūčio“ mokykloje su pačiais jauniausiais buriuotojas. Tad turiu didelę prabangą – mano tėtis, mano vaikų senelis, rūpinasi visais jų buriavimo įgūdžiais.

Šiemet ir Mila, ir Markas jau buvo Italijoje, startavo „Optimist Garda Lake Meeting“ varžybose. Kadangi kaip tik dabar pirmąkart į Lietuvą, Nidą, atvyksta tokios tarptautinės varžybos kaip „Baltic Sea Trophy“, jie būtinai dalyvaus ir čia. Tad šis sezonas jiems jau tikrai bus pirmas pilnas varžybinis sezonas.

Ar čia buvo jų pačių pasirinkimas, ar labiau tavo postūmis bei iniciatyva išbandyti būtent šią sporto šaką?

Aš labai stengiuosi neversti ir nestumti vaikų daryti to, ko jie nenori, kas jiems nepatinka. Juolab, kad šiais laikais pasirinkimas, ką galima veikti, yra labai didelis – iš esmės nuo pat vaikystės gali daryti, ką nori. Tai mano dukra, pavyzdžiui, šoka baletą ir buriuoja, sūnus žaidžia futbolą, piešia, bet drauge, jis jau gana tvirtai mato save kaip buriuotoją.

Kita vertus, manau, aplinka turėjo įtakos, nes buriavimas ir sportas mano šeimos gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį. Vaikai augdami visur aplink save mato bures, vandenį, jūrą. Daugelis mūsų atostogų yra susietų su kokiomis nors mano varžyboms. Tad jų gyvenime buriavimas yra savaime suprantamas dalykas ir įgūdis, kurį tu tarsi turi turėti. Turbūt jiems sunkiau suvokti, kaip kiti vaikai neburiuoja.

Ar galėtum būtent kaip tėtis, o ne olimpietis ar vandenynų buriuotojas, pasidalinti savo įžvalgomis, kodėl vaikams buriavimas – geras sportas?

Aš manau, kad vaikams bet koks sportas, bet koks judėjimas ir papildoma veikla yra būtina. Vaikai neturėtų augti to neturėdami. Bet buriavimas turbūt išsiskiria keliais dalykais. Visų pirma, tai – techninis sportas. Tu turi laivą, inventorių, kuriuo privalai rūpintis, kurį turi prižiūrėti, išmokti valdyti. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų sportas visada vyksta gamtoje – toli nuo ekranų ir uždarų patalpų, kas šiais laikais vaikams yra didelis privalumas. Jie susipažįsta su Lietuvos ir pasaulio geografija, vandenynais, jūromis, ežerais. Labai gražus terminas yra stichija – vėjas, vanduo, bangos. Tai tie elementai, kurių daugelis nepatiria, su kuriais neturi progos susipažinti. O buriuotojai turi išmokti ne tik suprasti, bet ir „pasikinkyti“ šiuos dalykus. Tai ne eilinis įgūdis. Na ir trečias dalykas, tai – fiziškai aktyvus sportas. Vaikai būna lauke, daug laksto, ruošia laivus, tada jais buriuoja. Žiemos metu jie yra mokinami plaukti, nes visi buriuotojai turi mokėti plaukti, jie turi būti fiziškai aktyvūs, stiprūs.

Gilinantis į konkurencinius buriavimo aspektus – buriavimo taktiką, techniką – yra ugdomi įgūdžiai, kur vaikai turi išmanyti matematikos, geometrijos parametrus, išmokti juos taikyti kovodami lenktynių distancijoje, taktiškai užsiimti savo vietą, poziciją. Tai yra daugialypis, daugiafunkcinis sportas ir vaikai auga ne tik ugdydami savo fizinius gebėjimus, bet ir lavindami savo protą, loginį mąstymą, taktinius manevrus, susigyvendami su stichija, išmokdami joje elgtis ir jaustis saugiai.

Ar tavo vaikams patinka buriuoti? Gal pameni, kokia buvo jų pirma reakcija, kai pirmąkart išbandė „Optimistus“ – taigi, visiškai savarankiškai buriavo?

Tuos pirmuosius kelis metus buriavimo mokymasis vyksta per žaidimo formą. Jie eina į treniruotes, bet pradžioj net nelipa į laivukus, plaukioja su treneriu kateriu. Kai jau patys užsimano, įsidrąsina, lipa dviese į laivelį. Tik apsipratinę jau plaukia po vieną. Ką aš jau ir dabar pastebiu – pas juos atsiranda rūpestis laiveliu, rūpestis inventorium. Drauge – ir ta normali konkurencija, kai norisi startuoti geriau. Norisi kažką aplenkti.

Tačiau dar ir dabar būna, kad mano vaikai kartais šiek tiek bijo. Kol vaikas dar pačioj buriavimo pradžioj, dar tik mokosi, tas stipresnis pučiantis vėjas, plazdanti burė gali atrodyt baisesni. Buriavimo pradžioje dažnai santykis su buriavimu remiasi „meilės-neapykantos“ scenarijumi. Taip yra ir su mano vaikais – vos tik papučia daugiau vėjo, būna ir ašarų, ir sukąstų dantų, bet lipa į laivą, bando kovoti su savo baimėmis, plaukti. Kaip tėvui, kartais tą šiek tiek sunku stebėti, bet kartu suprantu, kad taip yra ugdomas charakteris, kovojama su savo baimėmis ir vaikas tvirtėja bei auga. Kita vertus, aš jų visiškai nestumiu buriuoti, neverčiu siekti jokių rezultatų. Viską bandom daryti per kalbėjimąsi ir girdėjimą, ar yra noras, ar nėra noro.

Bet džiugu, kad kai jiems pavyksta įsiklausyti ir išgirsti ką jiems sako treneris arba tėtis, po to tai įgyvendinti bei pamatyti rezultatą, tada jie supranta: „O, jei pabandai padaryt, ką treneris sako, tai ir pavyksta gerai startuoti.“ Tai viskas yra tokioj kompleksinėj augimo ir šio sporto jaukinimosi kreivėje.

Gal pameni, kaip atrodė tavo paties pirmieji žingsniai buriavime? Koks buvo tavo pirmasis išplaukimas su „Optimistu“? Ar iškart ir „užkibai“?

Atsimenu, kad, kai atėjau į pirmą treniruotę, mane pasodino į „Optimistą“ su kitu vaiku. To vaiko vardo nepamenu, bet „Optimistas“ vadinosi „Vigris“. Tą pirmą kartą nieko man nereikėjo daryt, tik sėdėti ten, kur tas vaikas man pasakė ir nesimaišyti. Bet kai atėjau į kitą treniruotę, to vaiko nebuvo ir treneris – šviesaus atminimo Komskis – sako: „Tai gal tu plauk vienas?“. Aš visiškai nieko nežinojau, bet kažkaip man užtakelavo (paruošė plaukimui) tą laivelį ir mes ten įlankėlėje pirmyn atgal paplaukiojom. Man patiko.

Kai papūsdavo daugiau vėjo, vidinio jauduliuko būdavo, bet kažkokių isterijų ar nenoro plaukti – ne. Man patiko, kad laivas plaukia greitai, viskas man būdavo pakankamai aišku, kontroliuojama. Tad man ta pradžia buvo paprasta. Mano sesei buvo sunkiau – ji bijojo didelių vėjų, būdavo dramų – tai nori plaukti, tai nenori. Bet galiausiai išaugo stipri, gera buriuotoja.

Ar daug kas pasikeitę nuo tavo „Optimist“ laikų? Galbūt dabar praleidi kiek daugiau laiko tarp jaunųjų buriuotojų, koks tavo įspūdis apie juos? Kaip vertini tą augančią jaunųjų buriuotojų kartą?

Viskas labai pasikeitę nuo mano vaikystės. Sportas yra labai suprofesionalėjęs, net ir patys jauniausi gauna daug inventoriaus, daug įrangos, trenerių, kokybiškų paslaugų. Pavyzdžiui, šiais laikais treneriai su kateriais plaukioja paskui vaikus, kai mano vaikystėje plaukdavo su irklinėm valtim – tiek mes juos ir tematydavom, su burėm būdavom greitesni. Šiandien vaikai buriuoja aprengti šiltais, neperšlampamais rūbais, jiems tikrai ant vandens nėra šalta, kad ir koks oras išpultų. Inventorius yra geras, naujas, saugus. O kur dar visos galimybės vykti į užsienio varžybas, kur dalyvauja tūkstančiai kitų šalių „Optimistų“. Pavyzdžiui, mano vaikai grįžę iš varžybų Italijoje įgavo dar daugiau motyvacijos mokykloje mokytis anglų kalbos, nes pamatė, kad užsienyje sutinka kitų šalių bendraamžius, kalba padeda jiems susikalbėti, bendrauti.

Pafilosofuokim: kaip manai, kodėl „Optimistai“ vadinami būtent „Optimistais“, o ne, tarkim, „Pesimistais“ ar dar kokiu nors labiau technišku, buriuotojišku žodžiu?

Niekada nepagalvojau apie tai. Bet šiaip – jei bet kuris suaugęs pažvelgia į tą vaiką, kuris, toks mažas, bet jau bando susikaupęs priplaukti prie kranto, išplaukti ar atlikti kokį nors manevrą, pas juos natūraliai atsiranda šypsena veide. Tai yra labai gražus vaizdas.