Interviu su daug šurmulio Klaipėdoje sukėlusiomis Street art festivalio kuratorėmis Ūla Ambrasaite ir Gabija Grušaite.
Trumpai palieskime gatvės meno sąvoka, kuo tai skiriasi nuo grafiti, parodų lauke? Žinau, kad jūs sulaukiat daug prašymų iš žmonių, jie klausia ar galėtų jūsų menininkai apipaišyti vieną ar kitą pastatą, bet jūs nevisada priimat prašymus, nes gatvės menas ne apie tai. Tai klausimas apie ką yra gatvės menas?
Ūla: Iš tikrųjų mes su Gabija pradėjom organizuoti gatvės meno festivalį prieš penkis metus Vilniuje. Ir, turbūt, per tuos penkerius metus ir pačios daug ką atsakėm sau, kas yra mums street artas. Visų pirma, kaip pradėjom organizuoti Vilniuje, atrodė, kad reikia atskirti šį mena nuo grafitti meno. Nes visuomenė yra tradiciškai neigiamai nusiteikusi grafiti piešėjų atžvilgiu. O jeigu darai didelius piešinius ant sienų jau yra labai gražu, tai jau yra gatvės menas ir visiems labai patinka. Tada visi nori dar daugiau.
Tai kuo ypatingas jūsų festivalis?
Ūla: Gatvės meno festivalių yra labai įvairių. Yra tokių, kurie daro tiktai piešinius ant sienų. Tačiau mes nuo pat pirmo festivalio manėme, kad tai nėra vien tik tai. Turi būti ir 3D objektai, netikėtos instaliacijos. Tai mano galva gatvės menas, kaip mes jį suprantam – mes miestą traktuojam, kaip urbanistinį tekstą. Ir mes, kaip festivalio kuratorės bandome miestui pasiūlyti redakcijų. Kažką mieste pridėti, paryškinti, pakeisti, palikti tuos darbus pačiam miestui įsisavinti arba panaikinti, perdaryti tokiu laisvu būdu.
Papasakokit kada įvyko tarp jūsų tas lemtingas susitikimas ir nusprendėt kurti gatvės meno festivalį?
Gabija: Mes su Ūla susipažinome prie daug metų, kai Ūla buvo mano pirmojo romano projekto vadovė. Tada gatvės menu užsiimdavome laisvalaikiu. Ir mintis daryti gatvės meno festivalį, kai mano buvęs vaikinas Ernestas Zacharevičius labai norėjo išpiešti „Lietuvos“ kino teatro sieną. Ir Ūla pasakė, jei tai būtų tik viena siena, būtų kažkaip neįdomu, tai gal darom ir daugiau dalykų. Taip viskas ir prasidėjo.
Ūla, kodėl pasiūlei išpiešti daugiau sienų?
Ūla: Taip, tai buvo prieš daug metų (juokiasi). Vilniuje tada dar nebuvo gatvės meno mados. Buvo kalbama, kad grafiti yra labai negerai, kad miestas yra apšnerkštas keverzonių. Ir tada sužinojau, kad ketinama piešti kino teatro sieną. Atrodė tada, kad bus daug bėdų su leidimais, savivaldybė nenorės ir taip toliau. Tada ir atsirado mintis, kad darykime festivalį. Pasikvieskime daugiau menininkų. Nedarykime kažkokios vienos išskirtinės sienos, bet pasikvieskime lietuvių, užsieniečių menininkų. Padarykime, kad Vilnius būtų atviras gatvės menui ir apskritai jis galėtų egzistuoti.
Žodžiu tu esi tas žmogus, kuris pasakė, kam mastyti siauriau, jei galima mastyti plačiau?
Ūla: Ne, aš gal esu tas žmogus, kuris tada mažiau galvojo (juokiasi).
Gabija: Ji tiesiog darė.
O jeigu dabar grįžtumėte į tą laiką prie 5 metus, kai pradėjote, nebesiimtumėte gatvės meno festivalio organizavimo, kai jau dabar žinot, kiek teks praeiti vargų?
Ūla: Jeigu būtumėm žinojusios, kas mūsų laukia, tikrai nebūtumėme dariusios. Bet tie metai iš tikrųjų buvo labai produktyvūs. Tiek mums, kaip kuratorėms, tiek rezultatais.
Gabija: Mes stengiamės išplėsti suvokimą. Nes kiekvienais metais atvažiuoja menininkai ir sudarinėjame programą. Mums visada iškylą giluminis klausimas, ką mes norime pasakyti, kodėl ir kur. Ir kiek biurokratija gali įsileisti meno į miestą.
Pakalbėkime apie jūsų santykį su savivaldybių atstovais ir verslininkais. Jūs vykdote veiklą ant viešų ar privačių pastatų. Kaip jie reaguoja į jūsų meną, kaip jūs juos įtikinat, kad to reikia? Kaip vyksta tas procesas?
Mūsų festivalį sudaro 50 procentų menininkų atrinkimas ir 50 procentų lokacijų parinkimas. Vietų atsirinkimas yra labai svarbi festivalio dalis. Kai mes pradėjome Vilniuje atsirinkdami lokacijas turėjom, ką jomis pasakyti. Mums visada svarbiau buvo tai, ką norime pasakyti, nei kažkokie pasiūlymai iš žmonių, kurie norėtų piešinio ant sienos. Tai ir suadydavo daugiausia sunkumų. Kai mes norėjome uždažyti profsąjungų rūmus, reikdavo įtikinti pastatų savininkus, kad jam negrės kalėjimas už tai. Įtikinti, jei jis norės perdažyti jis galės perdažyti. Įtikinti savivaldybę, nors savivaldybė visada siūlo savo norimus pastatus. Čia ir būdavo pagrindinis darbas. Pirmiausia idėja, o po to įtikinėjimas, kodėl mes norime uždažyti kultūros paveldą ar kokias kitas erdves.
O kaip valdininkai reaguoja į jūsų įtikinėjimus?
Ūla: Iš principo valdininkai palankiai žiūri į mūsų veiklą ir palaiko iki to momento, kai reikia padėti parašą andkonkretaus dokumento. Tada iškyla problemų. Jie siūlo, pakeisti piešinį, spalvą, pastatą, menininką. Bet galiausiai dar nėra buvę objekto, kurio nebūtumėme įgyvendinę.
Gabija: Dažniausiai viskas išsisprendžia, nes tai ką darome, mes darome miestui. Galiausiai tiek savivaldybės atstovai tiek verslininkai tai supranta, kad tie darbai yra viešasis menas ir jį matys visi miestiečiai. Ir visi prie to gali prisidėti. Nors mes jį kuriame, bet jis skirtas visiems.