Kol kas aukščiausia Lietuvos istorijoje buriuotojo Eriko Scheidt iškovota 7 vieta Pasaulio „Optimist“ čempionate, Roko Rimšos 19 vieta Europos čempionate – buriavimo jauniausieji šį sezoną Lietuvai padovanojo daug džiaugsmo. Apie puikius rezultatus, olimpines viltis ateičiai, vaikus, kurie negali gyventi be buriavimo, ir trenerius, kurie sugeba šiuos vaikus vesti sudėtingu ir iššūkių kupinu sportininko keliu – vėjuotame pokalbyje su Asta Pajarskiene, keturis buriuotojus išauginusia mama, ilgamete trenere ir Lietuvos buriuotojų sąjungos tarybos nare, atsakinga už vaikų ir jaunimo buriavimą.
Šis sezonas Lietuvos jauniausiems buriuotojams, plaukiantiems „Optimist“ jachtų klase, buvo tikrai sėkmingas: Erikas Scheidt iškovojo 7-ąją vietą Pasaulio čempionate, Rokas Rimša – 19 vietą Europos čempionate. Kaip vertini šiuos pasiekimus ir kaip manai, kas lėmė tokį sėkmingą sezoną mūsų jauniesiems buriuotojams?
Pamačiusi šį klausimą, ieškojau Eriko rezultatų, kai jis, prieš tris metus, pirmąkart dalyvavo Europos čempionate. Tada buvo 86. Pernai Pasaulio čempionate – 17. Šiemet – 7. Toks rezultatų kilimas susijęs su dviem dalykais – sportininko amžiumi ir kasmet įgaunama patirtim.
Buriavimas yra patirties sportas, o ši ateina per praktiką. Geriausia, kai ta praktika derinama su tarptautiniais startais, kai dalyvaujama masiškose varžybose su stipriais konkurentais. Jei vaikas tris metus iš eilės gali dalyvauti Europos ar Pasaulio čempionate, ne tik jo įgūdžiai kasmet vis tobulėja, bet ir bręsta, keičiasi jo mąstymas, kuris buriavime labai svarbus. Jei vaiko fiziniai duomenys leidžia jam buriuoti „Optimist“ klase iki pat šios klasės ribos – 15 metų – tai geriausių rezultatų galime tikėtis paskutiniais metais, kadangi vaiko mąstymas tada jau yra brandžiausias, jis labai gerai suvokia situaciją ant vandens, gali analizuoti, mokytis iš klaidų.
Štai Rokas Rimša, kuriam dabar 14 metų, praėjusiais metais Pasaulio čempionate buvo 169, šiemet Europos čempionate – 19. Ir šiemet jam kartais užtekdavo pačiam pasižiūrėti į trackerį (plaukimo trajektoriją lenktynių metu žyminti programėlė) ir suprasti, kur vienose ar kitose lenktynėse padarė klaidą, jis pats analizuodavo situaciją, priimdavo sprendimus. Dauguma jaunesnių vaikų to padaryti dar negali.
Manau, abu šie sportininkai, jei iki kito sezono „neišaugs“ „Optimist“ klasės ir rimtai treniruosis, kitąmet gali dar parodyti puikių rezultatų.
Gal gali šiek tiek daugiau papasakoti, kokios asmeninės šių sportininkų savybės leido pasiekti tokių rezultatų ir ar matai šias savybes kituose jaunuosiuose sportininkuose?
Pamenu, kai Rokas Rimša, būdamas devynerių metų, pirmąkart atėjo į treniruotes, jis pasiprašė buriuoti vienas. Aš sakau: „Vienas? Tu nebijosi?“ „Ne,- sako,- nebijosiu.“ Ir jis išplaukė. Po dviejų mėnesių jis buvo Kauno miesto čempionas.
Jis nuo pat pradžių be proto norėjo buriuoti. Vienoje treniruočių stovykloje Kadise, Ispanijoje, jis ir dar viena mergaitė net buvo šiek tiek „nosis užrietę“: buvo mažai vėjo, tad jie pareiškė, kad be vėjo neburiuos ir nuplaukė į krantą. Jiems buvo leista toliau dalyvauti stovykloje, tačiau jie turėjo patys „nubausti save“. Rokas manęs klausia: „Kaip man save nubausti?“ Aš jam sakau: „Rokai, be ko tu negali gyventi?“ O jis atsako: „Be buriavimo.“ Viskas baigėsi tuo, kad treniruočių stovykloje jis dvi dienas praleido ant kranto ir jam tai buvo labai sunki bausmė.
Tokių vaikų pasitaiko retai. Dažniausiai tai – judrūs, net hiperaktyvūs, nebaikštūs vaikai, tie, kurie negali be buriavimo, kuriems „akyse velniai laksto“, kaip jiems reikia į vandenį, kurie stovi visi pamėlę, sverdami vos 20 kg, bet vis tiek į vandenį lipa ir sako: „Man reikia!“. Tokius vaikus reikia čiupti ir nepaleisti, treniruoti, ugdyti, investuoti į juos – iš jų bus tikri buriuotojai.
Esi ne tik „Optimist“ asociacijos prezidentė, bet ne vienerius metus dirbai jaunųjų buriuotojų trenere, važiavai ir vis dar važiuoji su jais į įvairias treniruočių stovyklas bei varžybas. Gal gali papasakoti apie savo darbo patirtį su vaikais?
Su vaikų buriavimu pradėjau dirbti gal prieš 15 metų. Pradėjau dirbti su viena pradinio rengimo grupe. Antrais metais turėjau dvi ar tris grupes, trečiais metais pradėjau dirbti su rinktine, su Kauno stipriausiais. Su jais pasiekėm tikrai gerų rezultatų, kauniečiai tapo stipriausi Lietuvoj. Daug įtakos tam turėjo tai, kad visą žiemą pravažinėdavom treniruotis į užsienį – Kadisą Ispanijoje, Vilamourą Portugalijoje. Vėliau dėl įvairiausių priežasčių buvau padariusi kelias pertraukas, viena truko net dvejus metus, tačiau po tų dvejų metų grįžau. Aš esu rezultato žmogus, man svarbu matyti, ką padariau. Dirbdama sporte, aš galiu labai aiškiai matyti galutinį rezultatą, kur kažkas pasiekta, o kur kažką dar reikia taisyti.
Tiesa, po pertraukos grįžau dirbti su kiek globalesniu tikslu – surinkti stipriausius Lietuvos vaikus į Lietuvos „Optimist“ rinktinę ir ruošti juos tarptautiniams startams. Šiemet buvo pirmi metai, kai tai tikrai pavyko padaryti. Buvo organizuotos 5 stovyklos stipriausiems Lietuvos „Optimistams“, taip pat Nidos treneriai vežėsi savo sportininkus, prie kurių prisijungė ir kitų miestų buriuotojai. Iš viso jauniesiems sportininkams buvo įvykdytos 7 ar 8 stovyklos. Tad nuo lapkričio iki balandžio galo vaikai tikrai daug laiko praleido treniruodamiesi ant vandens užsienyje. Tikiu, kad tai irgi ženkliai prisidėjo prie augančių rezultatų.
Ar vaikams, lankantiems buriavimą, tai – tik eilinis būrelis, ar yra vaikų jau nuo mažumės daug rimčiau žiūrinčių į šį sportą ir siekiančių pasiekimų?
Tai labai priklauso nuo trenerio. Būna vaikų, kurie labai greitai meta buriavimą, nes neranda ryšio su treneriu. Kai buvau pasitraukus iš treniravimo, tėveliai man skambindavo ir klausdavo patarimo, pas ką leisti savo vaiką ir mano klausimas visada būdavo tas pats: „Koks yra jūsų vaikas? Ar jam treneris reikalingas kaip mama/tėtis? Ar jam reikalinga, kad kažkas kartais ir koja treptelėtų ir griežčiau pasakytų?“ Kiekvienas vaikas yra labai skirtingas ir jei tik jis neras ryšio su treneriu, jis nenorės buriuoti.
Šiuo atžvilgiu ir treneris turi norėti mokytis visą gyvenimą. Aš gal esu perfekcionistė – ir iš savęs reikalauju labai daug, ir iš kitų, bet kartais kai kurių trenerių tikrai norisi paklaust: „Kokio velnio tu čia esi, jei savęs neatiduoti“. Nes jei nori būti geras treneris, jei nori turėti gerą komandą, mylinčius ir rezultato siekiančius vaikus, tai turi atiduoti save visą. Kai girdžiu kažką verkiant, kokie blogi vaikai, visad norisi sakyti: „Pažiūrėk į veidrodį – ar tu padarei kažką, kad tie vaikai būtų kitokie?“ Nes prie kiekvieno vaiko tu turi rasti priėjimą, turi leisti jam suprast, kad esi jo draugas, paskatinti jį išsisakyti, ir džiaugtis kartu su juo, ir liūdėti kartu. Tada rasi su jais bendrą kalbą ir jie norės buriuoti.
O kada galima suprasti, kad vaikui buriavimas kaip „žaidimas“ virsta „tikru sportu“?
Kai vaikas pasirenka nebe atostogauti su tėvais, o vykti į stovyklą, tai jau yra ženklas, kad į buriavimą jis žiūri rimtai. O šiaip aš manau, kad 12 metų yra tas amžius, kai vaikas jau suvokia savo rezultato reikšmę ir prasmę. Iki to laiko dar galbūt ir žaidimas, galbūt kažkokie rezultatai yra, galbūt nėra, galbūt patinka, gal ne, bet jei 12 metų vaikas nusprendžia, kad nebenori buriuoti, manau, tai jau yra pakankamai sąmoningas amžius ir reikia jį paleist.
Kokias savybes ir būdo bruožus buriavimas padeda išugdyti jaunojoje kartoje?
Visų pirma, manau, tai atsparumą aplinkai, gyvenimo sąlygoms, stresui. Buriuojantys vaikai daug lengviau priima sunkumus, nes jie prie jų pripratę. Buriavimo varžybos trunka savaitę, streso daug. Vaikai žino, kad viskas pasibaigs tik paskutinę dieną, taigi negali džiaugtis ir atsipalaiduoti anksčiau laiko. Tai nėra momentinis sportas, kaip kokiame bėgime, kur viskas trunka kokias dvi minutes. Čia viskas trunka savaitę laiko. Ir tą savaitę laiko tu turi labai daug įtampos, nes niekada nežinai kas laukia. Vieną dieną gali būti štilius, kitą – stiprus vėjas, kasdien vis naujos sąlygos, prie kurių turi prisitaikyti. Daugybė buriuotojų yra sukūrę savo verslus, tapę įmonių direktoriais, nes jie tokiam įtemptam darbui labai daug įgūdžių gavo savo jaunystėje buriuodami. Šiuo požiūriu, manau, buriavimas yra absoliučiai unikalus.
Kiek buriavimas yra pavojingas užsiėmimas tokio amžiaus vaikams?
Žinoma, situacijų gali būti įvairių. Patiems vaikams, ko gero, baugiausia, kai laivas apvirsta ir jie atsiduria po juo. Ten yra oro tarpas, jie gali kvėpuoti, bet ten tamsu ir, būnant su gelbėjimosi liemene, gali būti sunku iš po laivo išnerti, nes liemenė kelia į viršų ir neleidžia pranerti. Būna ir tokių atvejų, kai aplink koją apsivynioja šotas (burę valdanti virvė) ir neleidžia vaikui išnerti. Tačiau treniruotėse visada šalia su kateriu yra treneris, kuris stebi situaciją ir reaguoja į ją.
Bet kuriuo atveju, visada rekomenduojame, kad vaikai ateitų buriuoti jau mokėdami plaukti arba pradėtų lankyti treniruotes šaltuoju metų laiku, kai dalį užsiėmimų darome baseine, kur jie plaukti išmoktų. Dėl to jie patys vėliau ant vandens jaustųsi saugiau. Taip pat darome specialias „apsivertimo treniruotes“ – imituojame laivo apsivertimą, kad vaikai pajaustų, ką tai reiškia, pamėgintų pranerti po laivu, susipažintų su tokia situacija nestresinėmis sąlygomis.
Ar tie vaikai, kurie gerai buriavo su „Optimist“, gerai buriuos ir olimpine klase? Ar galim tikėtis, kad į buriavimą ateina nauja stipri olimpiečių karta?
Labai daug priklauso nuo fizinių duomenų. Pavyzdžiui, ILCA 7 klasei, kuri yra individuali olimpinė jachtų klasė vyrams, reikia atitinkamo ūgio. Gali turėti labai gerą galvą, „Optimist“ klasėje būti labai geras sportininkas, bet jei, „išaugus“ „Otimistą“ tavo fiziniai duomenys pakankamai neužaugs, su ILCA 7 jokių rezultatų neturėsi. Galima būtų mėginti eiti į dvivietę olimpinę klasę, pavyzdžiui, 470, tačiau Lietuvoje mes jų nekultyvuojam, nes jos yra labai brangios.
Tiesa, gali būti ir atvirkščiai – talentingas vaikas, buriuojantis „Optimistu“ gali labai greitai suaugti, anksti įvykti branda. Tačiau labai anksti perėjus prie olimpinės klasės teks praleisti dar kelis metus, kol bus įmanoma parodyti kažkokius rezultatus, nes jei 11-12 vaikas varžysis su 16-17 ir vyresniais, tai psichologinis, taktinis pranašumas bus vyresniųjų pusėje. O tokiais atvejais, vaiką bus labai sunku išlaikyti sporte, nes jis norės rezultato.
Žodžiu, šioje vietoje vien talento ar darbo nebeužtenka, reikia ir šiek tiek sėkmės iš gamtos.