„Ką, tu nevalgai? Nevalgysi, nori pasakyt?“, „Ne“, „Kaip tu taip gali? Niekaip nesuprantu“, „Geri, geri vandenį ir nebenori,“ „…“, „Aš jau geriau būsiu anoreksikė negu stora kiaulė“ — kavinėje nugirdusį šį pokalbį Alytaus miesto teatro režisierė Andra Kavaliauskaitė sumanė mono spektaklį „Seen“ apie kūno kultą, nemeilę sau ir valgymo sutrikimus. Su Andra prisėdom pasikalbėti Arlekino kino salėje.
Ką veiki Alytuje, kaip ten atsiradai ir kodėl kuri tokius spektaklius?
Mano atsiradimo Alytuje istorija yra keista. Kai pasakau, kad atvažiavau iš Klaipėdos į Alytų, dažnai visiems didelė nuostaba būna. Tiesiog tuo metu atėjo žinia, kad ieškomi jauni žmonės, kurie norėtų eksperimentuoti, kurie norėtų kurti [Alytuje]. O aš seniai esu pasakiusi, kad man nesvarbu kuriame žemės gabalėlyje bebūčiau, noriu tiesiog kurti. Galvojau, kad mažame mieste bus daugiau ramybės, kurios aš labai norėjau. Taip ir pasuko mano kelias į Alytų ir jau ketvirti metai esu ten.
Tai Alytus davė visišką laisvę ir ramybę kūrybai?
Laisvę iš tikrųjų taip, dėl to labai džiaugiuosi. Gal drąsiai pasakysiu, bet galiu kurti tai, ką noriu. Aišku turi patvirtinti meno taryba, bet jei tavo idėja yra stipri, teatras yra už jos įgyvendinimą. Tai, kad pasirodė „Seen“ ir kad laukia „Kitokie“, aš labai džiaugiuosi.
Kas yra valgymo sutrikimai? Šiandien dažnai tai dar tabu, jautri tema. Šia liga juk gali sirgti ne tik manekenė, vaikštanti podiumu, bet ir parduotuvės kasininkė. Kaip tau atrodo, apie ką ši liga?
Apie nemeilę. Visų pirma sau. Esi teisus, kad ja tikrai neserga tik aktoriai, šokėjos, manekenės. Šita liga neturi pasirinkusi tam tikrų profesijų. Dažnas netiki, kad ji gali būti labai arti. Kažkodėl yra labai daug stereotipų ir statydama spektaklį aš supratau, kad jų daug daugiau negu galvojau. Pavyzdžiui, kad valgymo sutrikimų turi tik tai moterys ir merginos, dažniausiai paauglės. Tai – visiška netiesa. Vyrai, vaikinai taip pat serga. Mano žiniomis, vien šiemet du vaikinai Lietuvoje mirė dėl šios ligos.
Taip pat stereotipiškai manoma, kad tai – ne liga. Manoma, kad jei paauglės serga, tai tiesiog toks paaugliškas vėjelis. O jeigu ir serga, tai suaugusios moterys, nes jos turi per daug laisvo laiko, vyrai tai neserga. Ir vėl gi tai yra visiška nesąmonė. Šita liga nesirenka nei amžiaus, nei profesijos, nei lyties. Tai yra psichologinė liga. Dažnai manoma, kad anoreksija, kiti valgymo sutrikimai, susiję tik su kūnu. Kūnas yra tik įrankis. Daug kas galvoja, kad susergama tik dėl to, kad eini podiumu arba norint įtikti vyrams. Tai visiška nesąmonė, nes kiek esu girdėjusi istorijų, visos jos skirtingos, individualios. Kartais užtenka artimo pasakyto skaudaus žodžio. Kaip, tarkime, vienai merginai – senelio nuolatinio kartojimo, kad kiek tu čia rysi, pažiūrėk tu pro duris netelpi. Ir jie tiek daug kartų kartoja, kad mergina pradeda eiti į ligą.
Ką reiktų daryti pastebėjus, kad kažkas artimoje aplinkoje serga?
Vienareikšmiškai – atsargiai kalbėti su tuo žmogumi. Jei žmogus negirdi ir nenori girdėti, tada bandyti kalbėtis su artimais, nes šita liga yra sunkiai sustabdoma. Psichologai vienareikšmiškai sako, kad būtina kreiptis į medikus, nes be jų – didelis greitkelis, kuriame sustoti – labai sudėtinga.
Mažas kūno svoris, persivalgymas, vėmimas, liguista baimė sustorėti, savęs ribojimas dietomis, sportu, neadekvatus savo svorio suvokimas, visa tai lydi baimė, gėda, depresija ir t.t. Man pasirodė, kad šia liga mėgsta sirgti perfekcionistai, savimi mažai pasitikintys, bet norintys būti geriausiais. Kaip manai ar nuo to pasveikstama ir kaip lengvai?
Pasveikstama, tai rodo rezultatai. Ar pasveikstama iki galo? – reiktų dėti klaustuką. Mes esame linkę kalbėti, kad ko gero tai yra tartum milžiniška uodega, kuri keliauja paskui tave nuolat ir tu ją turi prižiūrėti, kad nesibadytų. Tu ją sušukuoji, bet kartas nuo karto ji pakyla ir tu sugrįžti. Tie atkritimai egzistuoja šitoje ligoje. Išgydyti ją įmanoma, bet tai nereiškia, kad po kelerių metų ji nesugrįš patikrinti tavęs. Minėjai apie ženklų svorio netekimą. Gali būti įvairiai. Gali sirgti žmogus, kuris iš išvaizdos neatrodys, kad serga. Čia yra labai painu, nes žinau istorijų, kai mergina sirgo bulimija, o iš aplinkinių girdėjo, kad ji yra per didelė, kad ji „storašiknė kiaulė“ ir taip toliau. Negana to, kad žmogus jau yra ligoje, tai jam dar į nugarą bado, kad daryk kažką. Tvarkykis su savimi. Tu toks visuomenei esi nereikalingas.
Sako, žmonės gražūs kai savimi mėgaujasi savimi tokiais, kokie jie yra. Turime daug laisvių, bet kartu mums brukama apie sėkmingą karjerą, sveiką mitybą – atrodo, iš savęs siekti to nėra blogai. Ar tiesa, kad žiniasklaida įbruka tą gyvenimo ir grožio standartą ir taip daro įtaka šios ligos naudai?
Aš manyčiau, kad ne vien ji. Įtaką daro Instagramas, kuris dabar yra be galo populiarus, kur pasaulis gražus, gražūs gyvenimai, gražūs žmonės. Jie atsikelia ir nueina miegoti nuostabaus grožio. Gyvena nuostabiai, bet tai yra fake. Įdomu, kad kai kalbi su paaugliais, jie supranta, kad vienos ar kitos instagrame populiarios moters istorijos nėra labai realios. Jos tai supranta, bet kitame sakinyje sako „bet aš vis tiek norėčiau taip gyventi“. Be abejo, medija duoda mums standartus. Užtenka išeiti į miestą ir tu matai ant žurnalų viršelių, kokie veidai ir kokie kūnai. Bet tie patys standartai iškeliami ir šeimose, draugų būryje, gatvėje, kitur. Aš matau, kad tai yra išplitę kaip virusas. Iš kur jis atėjęs? Galime galvoti, kad jis štai to normos nužengė nuo viršelių, bet aš manau, kad tai yra įsišakniję giliau ir plačiau. Nes ne iš vienos merginos esu girdėjusi, kad būtent namuose atsirado tie standartai. Ir būtent namuose buvo pasakyta „tu tvarkykis, nes jeigu taip toliau, tai nežinau, kas bus kai sulauksi aštuoniolikos.“
Medijose taip pat vyksta tokios kontratakos. Juk matome ir apkūnias moteris, kurios džiaugiasi savo svoriu, kad jos gražios. Kur ta riba tarp viršsvorio ir per mažo svorio? Ar apkūnius žmones reikia demotyvuoti, kad jie nelieknėtų? Kodėl tuomet sergantys valgymo sutrikimais turėtų pradėti valgyti?
Ne mums reikia sakyti, kad kažkam reikia priaugti svorio ir kam reikia jį numesti. Man irgi yra keistas tas kontrastas. Tarp to, kad tu turi būti arba labai liesas, arba „aš esu su antsvoriu ir man viskas yra gerai“. Manau, kad svarbiausia, kad žmogus būtų sveikas. Ar sveikas žmogus skaičiuojamas kilogramais? Gali pasakyti tik medikas. Jei žmogus sveikas – valio, jis gali būti kokių tik nori išmatavimų.
Mes pradedame kalbėti apie kūną, kaip apie daiktą, į kurį mes galime žiūrėti tarsi į gražų paveikslą. Esame tartum galerijoje, kurioje galime kritikuoti kiekvieną paveikslą, nes koks skirtumas. Man kritikavimas yra toks baisus. Prieš dešimt metų atrodė, kad jei tu turi savo nuomonę, tu dar ją perfiltruoji, nemėtai jos į kairę ir dešinę. O dabar kas tik nori. Tai yra vienos iš didžiųjų strėlių, kurios yra tokios žeidžiančios.
Kažkur skaičiau, kad politkorektiškumas 2018-ais metais nemadingas.
Kaip ir neignoruoti nemadinga. Mes gyvenime to seen tiek daug darome. Tiek daug matom aplink, kad net nesuvoki, ar mes turim dar empatijos ar mes reaguojam tik jei mums naudinga. Juk kai mergina serga, užtenka, kad kas nors prieitų ir paklaustų, ar viskas yra gerai, „gal galiu kažkuo padėti?“. Kartais užtenka mažyčio pokalbio, apkabinimo. To pajautimo, ko žmogui reikia. Vietoj to pasako: „eik tu, kaip nerealiai atrodai, galbūt pasakysi kaip man numest?“. Ir viskas tampa norma. Dalijasi patarimais, kaip greičiau numesti to svorio, kaip pasiekti tuos nuostabius lauktuosius centimetrus. Man tai yra tokios varžytuvės.
Kaip manai ar padaugėjo šios ligos atvejų ar anksčiau žmonės apie tai tiesiog nešnekėjo?
Aš manau, kad tylėdavo ir dabar, patikėk manim, kiek yra tylinčių. Aš jau kurdama spektaklį galvojau ir žinojau pagal oficialius skaičius, kad tai yra nemažą mūsų dalį apimanti liga. Bet vėliau pamačiau, kad yra daug daugiau. Kodėl? Dėl to, kad dauguma tyli. Nes gėda, be galo skaudu pripažinti pačiai sau.
Tiki, kad meno terapija yra veiksminga? Ar manai, kad spektaklis „Seen“ atlieka šią funkciją?
Iki šiol kai sakydavo, kad menas gydo, aš labai skeptiškai žiūrėdavau. Taip, galbūt kažkiek. Bet šitas spektaklis įrodė, kad pagydyti, išgydyti, gal ir negali, bet ištiesti ranką tikrai įmanoma. Tai yra vienas gražiausių jausmų. Tada supranti, kad reikia to nuoširdaus, atviro pokalbio. Nors gaunu labai stipriai per petį, kad galbūt tai ne spektaklis, kad čia kažkas keisto, gal net ne teatras. Tada galvoju: žinot, gal ir gerai tada. Aš tada kursiu tą kažką, bet kalbėsiuosi su žiūrovu ir jausiu, kad to jam reikia. Tas dialogas su žiūrovu yra nuostabu, netgi tada kai gauni per petį.
Kuriant spektaklį, ar nebuvo baimės, kad kažką ne taip padarysi, galbūt jis suveiks atvirkščiai?
Pirmiausia aš susidūriau su savo baimėmis. Sugrįžau prie savo seniai patirtų dalykų. Tas etapas nebuvo labai lengvas, bet dėl jo labai džiaugiuosi. Aš pati perėjau tam tikrus sluoksnius, tuo labiau, kad tema mane labai liečianti. Turbūt viskas judinosi iš naujo. Buvo labai įdomu. Šia tema labai seniai norėjau kažką sukurti, bet vis galvojau, gal ne laikas ir vis atidėliodavau. Bet užteko užeiti į kavinę, laukiau kavos ir už nugaros išgirdau dviejų merginų dialogą:
– Ką tu nevalgai? Nevalgysi nori pasakyt? Kaip tu taip gali? Niekaip nesuprantu.
– Geri, geri vandenį ir nebenori.
– …
– Aš jau geriau būsiu anoreksikė negu stora kiaulė.
Gerai, pažiūrėkime, kas ten kalba, nes smalsu. Ir taip kaip kine. Atsisuku su kavos puodeliu. Laikas sulėtėja ir pamatau, kad tai yra ne vyresnės nei 15 metų merginos. Ir tada mane taip supurtė, kad aš supratau – dabar yra tas laikas. Ir štai turim.
Ačiū už pokalbį.
Video interviu:
Monospektaklio „Seen“ kūrybinė komanda.
muzika: Elena Neniškytė
choreografės: Saida Saldukaitė ir Guoda Dinsmonaitė
gestų kalbos vertėja: Andželika Teresė
videooperatorius Alius Mikelionis
Artimiausios spektaklio datos:
Gruodžio 6 d. Raseiniai
Gruodžio 19 d. Kaunas
Kovo 12 d. Klaipėda