KKKC Parodų rūmuose Klaipėdoje Sausio 24 d., penktadienį, atidaromos pirmosios 2020-ųjų parodos. Tai: Tomos Šlimaitės paroda „Nežemiški vaikai“ ir Ievos Martinaitytės-Mediodios paroda „Ievos išvarymai“.

Trumpai apie kiekvieną iš jų.

17:30 atidaroma Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“.

Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar…“ ir „Šimtmečio vaikai“, sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu. Abu ciklus vienija pagrindiniai vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai.

Serijoje „Vaikai iš Marso ar…“ (2015–2017) pagrindiniai kūrinių veikėjai išgyvena skirtingas emocijas ir nuotaikas: krykščiantis džiaugsmas čia persipina su rimtimi ir stinguliu. Autorė vaikus regi kaip nepaprastas būtybes, galbūt ateivius iš kitos planetos, savo nepaprastumą maskuojančius vadinamuoju „vaikišku” naivumu. Nežemišką jų veiksmo atmosferą perteikia meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius ir laisva kompozicija.

Naujausias T. Šlimaitės kūrinių ciklas „Šimtmečio vaikai“ (2018–2019) paremtas sovietmečio patirtimis. Autorė kūriniuose pasitelkia 1958–1988 m. laikotarpio asmeninio ir artimųjų albumų nuotraukas, kuriose gausu tuometinės buities artefaktų: baldų, vaikiškų žaislų ir drabužių su animacinių filmukų herojais, didžiulių baltų kaspinų, puošiančių mergaičių kasas, ir pan. Menininkei ir jos kartai šie daiktai – giliai atmintyje įstrigę simboliai. Tačiau dabarties vaikams tai – nepažintas, tolimas, kartais ir bauginantis pasaulis. Autorė į istorinį laikotarpį žvelgia per asmeninę prizmę, ją domina vaiko, augusio kitokios sistemos laikais, išgyvenimai. Šie kūriniai pratęsia intuityvios ir asmeniškos T. Šlimaitės kūrybos liniją – kiekvienas jos darbas gimsta iš asmeninių būsenų, nuotaikų, potyrių ir atsiminimų.

Parodą papildo Algimanto Šližausko dokumentinis filmas, kuriame trumpi pagrindinių veikėjų – jo dukros ir sūnaus – kasdieniai vaikystės epizodai sujungiami į vientisą seriją: įvairūs žaidimai, knygų skaitymas, kalėdinės eglutės puošimas, iškylos gamtoje – šie 1964–1966 metų vaikystės epizodai atskleidžia sovietinio laikmečio nuotaikas ir jausenas.

18:00 Ievos Martinaitytės-Mediodios paroda „Ievos išvarymai“

Parodoje eksponuojama menininkės kūryba, suisformavusi tarp Vilniaus ir Niujorko. Tai išsamiausias Ievos Martinaitytės-Mediodios darbų pristatymas Lietuvoje, įtraukiantis LEWBEN ir MO kolekcijose esančius kūrinius ir niekur nerodytus naujausius darbus. Parodoje atsiskleidžia pasaulėvaizdžio pokyčiai – nuo mitologinio (Ievos išvarymas iš Rojaus) iki kosmologinio, su plazminėmis liekanomis ir juodosiomis skylėmis. Atrenkant ir eksponuojant kūrinius akcentuojamas ne retrospektyvinis, o neofuturistinis žvilgsnis.

Ievą Martinaitytę-Mediodią domina efemeriški ir virtualūs žmogaus tęsiniai – robotai, interneto platybės, kosmoso zondai. Fizinis ir mentalinis, žemiškasis ir anapusinis pasauliai ištirpsta vienas kitame. Menininkė naudoja skirtingas medijas ir techniką, siekdama sustiprinti nepaliaujamo judėjimo, gyvumo ir kartu kosmiškumo efektą: „Kai pradedu tapyti ar piešti, man norisi, kad ta drobės erdvė būtų gyva kaip filmas, kad atrodytų, jog viskas juda, sukasi, kvėpuoja. Tai, ką matote mano darbuose, yra tarsi mano sąmonės žemėlapiai.“

I. Martinaitytės-Mediodios sąmonės žemėlapiai kartu yra ir Lietuvos pokyčių žemėlapiai. Ankstyvuosiuose darbuose viskas prasidėjo nuo Hieronymo Boscho „Žemiškųjų malonumų sodo“ sužeistos Ievos, o dabar kraują ir žaizdas pakeitė spengiančios kosminės erdvės platybės su daugybe prisijungusių vartotojų sielų. Fizinis pragaras virto virtualiu, bet išliko nesumeluotas nerimas. I. Martinaitytės-Mediodios kūrybos kelias yra fizinio ir metafizinio išvarymo kontempliacija – išvarymo iš Rojaus, iš Lietuvos, iš Amerikos, iš Žemės. Kai išvarys ir iš pragaro, tapsime plazminėmis liekanomis kosminiame Ievos peizaže