Gintaras Grajauskas – poetas, rašytojas, dramaturgas, bliuzo grupės „Kontrabanda” dainų autorius ir atlikėjas, tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM” organizatorius ir šiaip užsispyręs arba atkaklus klaipėdietis. Priklauso nuo to, ką norite matyti. Ištrauka iš interviu „Neringos FM“ studijoje laidoje „Kultūros Laboratorija“.
Kultūros laboratorija:
Aš beskaitydamas ir žiūrėdamas interviu su tavimi pastebėjau, kad labai dažnai žurnalistai klausia tavęs apie Klaipėdos miesto tapatybę, miesto mentalitetą, uostamiesčio vietą Lietuvos kultūriniame kontekste. koks jausmas, kai žurnalistai klausinėja tokių rimtų dalykų būtent tavęs? Ar kada galvojai, kad ateis tokia diena, kai teks atsakinėti būtent į tokius klausimus?
G. Grajauskas:
Savotiškas jausmas. Aš tiesą sakant esu apie tai galvojęs ir pats sau sugalvojęs tam tikrų dalykų. Vienu metu buvo, kad žurnalistai pernelyg intensyviai puolė to paties klausinėti ir aš tada pasijutau, jog esu lyg Klaipėdos ekspertas. Bet iš tikrųjų niekas negali būti Klaipėdos miesto ekspertu. Net savo kaimo ekspertu būti yra beveik neįmanoma. O šitas miestas yra per didelis, kad būti jo specialistu.
Kultūros laboratorija:
Bet kaip manai, kodėl žurnalistai klausinėja būtent tavęs?
G. Grajauskas:
Nežinau čia reikėtų jų paklausti. Matyt, jiems kažkas pasakė, kad aš žinau, kas yra Klaipėda. Su kuo tie žurnalistai be kalbėtų jie turi vieną stereotipinį ir ne visai teisingą atsakymą, kad Klaipėda yra Džiazuojantis miestas, kad čia yra džiazas, kad čia yra viskas atvira. O aš iš esmės sakau, kad čia yra viskas kitaip. Čia yra šiaurietiška, rūstu, tokia truputėlį protestantiška dvasia. Čia svetimo žmogaus iš pašalies greitai niekas neįsileis. Tie visi žiūrės porą metų, stebės, kas tu toks. Ir tada, jei viskas gerai, jie sakys – „Na gerai, gyvenk tu čia“. Bet ir tai savas tu čia niekada nebūsi.
Kultūros laboratorija:
Apie tą patį žmogų galima parašyti dviem būdais, kad jis atkaklus, veržlus, išradingas ir išdidus. Arba galima parašyti, kad jis užsispyręs, agresyvus, suktas ir pasipūtęs. Apie tą patį žmogų su tomis pačiomis savybėmis. O kokias savybes turi Gintaras Grajauskas? Čia rašei apie save?
G. Grajauskas:
Ne nebūtinai. Turėjau omenyje, tą tokį žiniasklaidos, medijos galias, ką nors suformuoti. Duokite man žmogų ir aš iš jo galiu padaryti arba herojų arba niekšą. Ir tai yra didžiulės galios. Šiais laikais, kai vis mažiau to gyvo bendravimo ir vis mažiau sutinki tą gyvą žmogų apie kurį galėtum pats susidaryti nuomonę, tai tada belieka tikėti, ką apie jį rašo laikraščiai, ką sako televizorius. Ir tai yra pavojinga. Mes nuslystame į tokią paribių kultūrą, kur gyvas žmogus praktiškai nebereikalingas. Ir tai yra baisoka.
Kultūros laboratorija:
O tai kokias savybes turi Gintaras Grajauskas, kurias galėtume apversti, kaip mums patinka?
G. Grajauskas:
Viena pasakysiu esu užsispyręs. Užsispyręs tai tikrai.
Kultūros laboratorija:
Bet jau nebesimuši, kaip mokyklos laikais?
G. Grajauskas:
Ne (juokiasi). Jau per senas tam. Bet vistiek, savo reikia atstovėti. Aš kartais žiūriu į jaunus žmones ir galvojų, kur jūsų tas siutas po skūra. Jums kartą įspyrė ir jūs sėdit ir verkiat. Vietoj to, kad jūs kovotumėt, duotumėt atgal ir darytumėt toliau užsispyrę tą patį. Šito dalyko kartais jums pritrūksta. Dabar visi kažkaip nusiteikia lengvam gyvenimui ir labai lengvam rezultatui. Iš karto turi būti viskas. Jeigu iš karto žmonės nepasakė, koks tu didis genijus, tada reikia kurti kitą projektą. Čia yra didis blogis. Aš manau reikia daryti, tai kas tau patinka ir dayrti, tai sukandus dantis. Nes jeigu tu iš tikrųjų žinai, tai koks tau skirtumas, ką galvoja apie tave kiti.
Kultūros laboratorija:
O lengva atsispirti rašytojui socialinių tinklų pasiekiamumui. Nes knygą parašyti gali užtrukti pusę metų ir ją perskaitys gal keli šimtai ar tūkstantis žmonių, o socialinis tinklas tokį kiekį auditorijos galima pasiekti per 15 minučių?
G. Grajauskas:
Facebukas toks labiau yra pareplikavimui. Toks labiau didesnės apimties tvyteris. Ten nepradėsi rašyti romanų ir kelti juos dalimis. Tai būtų negudru. Bet va trumpom replikom, kodėl gi ne. Įdomus dalykas, tas facebukas, kai pagalvoji. Visa tai pateikiama, kaip socialinis tinklas. Ir aš žiūriu, kaip ten žmonės socialiai bendrauja ir galvoju, kur po galais tas jūsų socialumas. Jis vis labiau nyksta ir nyksta būtent nuo šio socialinio tinklo. Ir sutikę kada nors kokį tikrą realų gyvą žmogų, kuriam tarkim smirda iš burnos arba jis nėra nusiskutęs, žmonės jau gali labai sutrikti. Nes gyvo žmogaus negali skaityti per atstumą, kaip socialiniame tinkle. Keista.
Kultūros laboratorija:
Gintarai, vienoje grupės „Kontrabandos“ dainų „Šeštos palatos bliuzas“ dainavai, kad nesiūlysi nei duonos nei žaidimų, nes žmonės jums neįdomūs. Tai, kaip čia taip nutiko, kad visgi pasiūlysite teatrinių pasirodymų klaipėdiečiams savo kuruojamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu?
G. Grajauskas:
Na, čia nėra žaidimai ta klasikine prasme ir nėra ta duona. Nes duona mes galime įsivaizduoti gali būti šašlykai ir alus. Šis festivalis ir jo spektakliai bei koncertais nėra anaiptol pramoginiai. Nėra vien žaidimai. Tiesiog yra geras teatras. Ir mums labai svarbu parodyti visą teatro spektrą. Nuo absoliučiai klasikinių, aktorinių spektaklių iki režisūrinių eksperimentinių. Norime pasižiūrėti, kaip į tai reaguoja Klaipėdos publika. Nes Klaipėda per ilgus teatro rekonstravimo metus buvo primiršę, kas yra teatras. Mūsų tikslas išmušti iš po kojų žinojimą, kad yra teatras ir parodyti, kad jis gali būti visoks.
„TheATRIUM“ festivalio puslapiai:
fb.com/TheATRIUM-127336597802667
Pilnos laidos įrašas čia: